Šturmanas Sebastian Rozwadowski: Dakaras parodo, kad ribos yra tik mūsų galvose

Išskirtinis interviu su „General Financing team Pitlane“ komandos šturmanu Sebastian Rozwadowski.

Ar žinote, kad Dakaro ralio metu „General Financing team Pitlane“ net penkias paras praleis Bolivijos aukštikalnėse, kur deguonies koncentracija ore yra stipriai mažesnė ir dėl to ilgą laiką išlikti susikaupus bei susikoncentravus yra labai sunku? Arba kad artėjantį sausį vyksiančiame sunkiausiame planetoje bekelės maratone ekipažui teks įveikti iki tol dar neturėtą net 700 km ilgio greičio ruožą? Kaip fiziniams išbandymams ruošiasi komandos šturmanas Sebastian Rozwadowski, ko tikisi iš artėjančio Dakaro ir kokias išmoktas pamokas žada pritaikyti, skaitykite išskirtiniame jo interviu mūsų tinklaraščiui.

Kokie jūsų prisiminimai iš 2016 m. Dakaro ralio? Kuo šis, pirmasis jums Dakaras nustebino ir kokių pamokų išmokė?

Iš 2016-ųjų Dakaro atsimenu daugybę dalykų, situacijų, įvykių. Tuomet viskas man buvo nauja. Na, beveik nauja, nes Dakare jau esu buvęs 2013 metais, tačiau ne kaip jo dalyvis. Ką prisiminsiu ilgiausiai yra „General Financing team Pitlane“ komandos dvasia ir jos profesionalumas! Viskas ir visi – pradedant logistika, baigiant žmonėmis – joje veikia tiksliai kaip šveicariškas laikrodis. Nors Dakaro metu mes su Benediktu (red. past. – pilotas Benediktas Vanagas) stengėmės tausoti Toyota Hilux, teko patirti ne vieną iššūkį, po kurio bolidas keliaudavo i komandos technikų rankas, kitos dienos rytą jau būdavo suremontuotas, o technikai labai dažnai likdavo visą naktį nemiegoję. Taip pat pamenu, kaip vieno greičio ruožo metu sugedus automobilio hidraulikai dingo vairo stiprintuvas, kurio patys suremontuoti negalėjome. Tuomet buvau tikras, kad lenktynės mums jau pasibaigė, nes iki finišo dar buvo likę 300 kilometrų labai sudėtingomis sąlygomis. Maniau, kad esant tokioms sąlygoms vairuoti neįmanoma. Tačiau klydau. Mes finišavome. Tada supratau, kad galimybių ribos yra tik mūsų galvose.

Kas Dakare jums labiausiai patiko? Kodėl jį norisi vėl ir vėl iš naujo patirti?

Jau pats žodis „Dakaras“ man skamba stebuklingai. Būdamas paauglys sekdavau ralio “Paryžius-Dakaras” (taip tuo metu vadinosi Dakaro ralis, vykdavęs Afrikoje) naujienas. Jau tuomet žinojau tokias ralio legendas kaip Ari Vatanen, Hiro Masuoka, Jean-Louis Schlesser,  Stefan Peterhansel. Skaitydavau apie juos ir bandydavau įsivaizduoti, kokie stiprūs ir ištvermingi yra šie vyrai. Tais laikais net nebūčiau galėjęs pasvajoti, kad vieną dieną aš pats dalyvausiu viename sunkiausių pasaulyje bekelės maratonų. Man užaugus, mano geras draugas Krzysztof Holowczyc pradėjo dalyvauti Dakare ir nuo to laiko aš galutinai pamilau šį ralį.

Kodėl norisi grįžti į Dakarą? Dakare tu varžaisi ne tik su kitomis komandomis, tačiau ir su pačiu savimi.  Dakaro metu atrandi savo stipriąsias ir silpnąsias vietas, keitiesi kaip asmenybė. Esu girdėjęs, kad Dakaro ralio dalyviai skirstomi į dvi grupes. Į tuos, kurie, pabaigę ralį ir kelis mėnesius pailsėję, vėl nori grįžti atgal. Ir į tuos, kuriuos Dakaras „sulaužo“ taip, jog jie jame daugiau nebedalyvauja. Aš, sakyčiau, priklausau trečiai kategorijai – tiems, kurie tik kirtę finišo liniją vėl iš naujo startuoti nori jau kitą dieną. Taip, aš esu išprotėjęs dėl Dakaro.

Ko tikitės iš jau visai netrukus prasidėsiančio antrojo savo Dakaro?

Aš manau, kad iš Dakaro ralio nieko negali tikėtis, nes jis yra ilgas, sunkus ir pilnas netikėtumų. Dėl to aš nieko nesitikiu, o būdamas ten sieksiu padaryti viską, ką galiu geriausia, stengsiuosi išvengti klaidų ir išnaudoti 2016 metų metais sukauptą patirtį. Aš žinau, kad greičio turime pakankamai, tad svarbiausia, kad ir visa kita veiktų puikiai.

Kaip ruošiatės Dakarui? Kuo šis pasiruošimas skiriasi nuo pasiruošimo 2016 m. Dakarui?

Praėjęs Dakaras parodė, kad pasiruošimo jam programa, kurią tuomet įgyvendinau, buvo labai teisinga. Tad šiais metais, su nedidelėmis korekcijomis, aš ją vėl kartoju. Intensyvią fizinę pasiruošimo Dakarui programą pradėjau spalio mėnesį. Būdamas namuose, Lenkijoje,  treniruojuosi 5 kartus per savaitę - tris kartus per savaitę minu dviratį saunoje, 42-50 C temperatūroje bei 30-40% drėgmėje, 2 kartus atlieku kūno stabilumo pratimus. Taip pat periodiškai miegu specialioje palapinėje su išretintu oru viduje, nes Pietų Amerikoje teks ne vieną dieną praleisti aukštikalnėse. Iki Dakaro palapinėje iš viso išbūsiu 40 naktų. Visai neseniai savaitę praleidau Fuerteventuroje, kur kiekvieną dieną nubėgdavau po 10 kilometrų 30 laipsnių karštyje, laipiojau po kalnus, plaukiojau, treniravausi sporto salėje.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais jums kaip šturmanui tenka susidurti Dakare?

Artėjantis Dakaras šturmanams žada dar daugiau pareigų ir atsakomybės, dar tikslesnės navigacijos. Ralio organizatoriai jau yra pranešę, kad siekiant navigacijai suteikti daugiau „prieskonių“, tam tikros GPS funkcijos bus užblokuotos, todėl norėdami užsiregistruoti tarpiniuose trasos taškuose, prie jų turėsime privažiuoti daug arčiau nei seniau, tad šturmanai turės dirbti dar tiksliau ir kruopščiau. Be to, Dakare teks įveikti ilgiausią iki šiol turėtą – beveik 700 kilometrų – greičio ruožą, kurio metu išlikti susikaupusiais bus tikras iššūkis.

Ko palinkėtumėte sau ir „General Financing team Pitlane“ komandai?

Tikiu, kad didžiausiam metų iššūkiui būsime puikiai pasiruošę, tad visai komandai linkiu sėkmės, kuri, manau, yra labai reikalinga siekiant mūsų tikslų.