Naudinga žinoti 2015 06 15

Slidinėjimas – tiems, kas nebijo griūti

asoggetti xqBllPa7XEs unsplash

Sveiki, esu Gintarė. Dirbu „General Financing“ pardavimų vadybininke. Daugiausiai mėgstu leisti laiką su šeima ir draugais, keliauti ir poilsiauti pasyviai. Niekuomet nebuvau gera organizatorė, todėl labai džiaugiuosi, kuomet kas nors pasiūlo kokias nors keliones ar gyvenimo iššūkius. Vienas tokių naujų atsiradusių hobių – slidinėjimas.


Nuo ko viskas prasidėjo

Slidinėti pradėjau maždaug prieš 3-3,5 metų, kuomet tėvų draugai mūsų šeimai pasiūlė nuvažiuoti į kalnus. Kadangi nė karto nebuvau slidinėjusi ir šiaip nesižavėjau žiemos sportu, pagalvojau, kodėl gi neišbandžius kažko naujo?
Kadangi nuo kažko reikia pradėti, tėtis pasiūlė pirmiausia nuvažiuoti į Druskininkus, į „Snow areną“. Sako, nueisime ir pasimokysime, kaip atsistoti ant slidžių. Iki tol aš nė karto neslidinėjau, buvau tik stovėjusi ant pačiūžų ir važiavusi su rogutėmis. Tuo tarpu Druskininkų „Snow arenoje“ galima užsisakyti kelių valandų pamoką, per kurią išmokstama bent jau kaip atsistoti ant slidžių, slysti, stabdyti. Pradžioje visuomet patartina čiuožti su instruktoriais. Taigi, su tėčiu ir sese čia atvažiavome išbandyti savo galimybių.
Ši pamoka ir buvo visa mano įžanga į slidinėjimą. Tiesa, šių kelių valandų neužteko, kad jausčiausi tikrai užtikrintai. Net ir dabar, po 3 metų, nesijaučiu stipriai. Kiti žmonės jau po pirmo karto leidžiasi nuo aukščiausio kalno, o aš vis dar noriu išbandyti savo jėgas „vaikų darželyje“.


Kada geriausia važiuoti?

Vasario antra pusė ir kovo pirma pusė yra populiariausias ir geriausias laikas važiuoti slidinėti. Trasos atidarytos, būna saulėta, sniegas dar nėra ištižęs. Žinoma, aš niekada neslidinėjau vasarą, bet kiek teko girdėti, būtent vasario mėnuo yra geriausias turistiniu, kelioniniu ir „kalniniu“ aspektu. Kaip tyčia vasarį yra mano gimtadienis ir dažniausiai pasitaiko, kad slidinėjame būtent per jį. Tai yra iš dalies gimtadienio dovana man, iš dalies – šventė visiems. Visi juokauja, kad va, „Gintare, mes švęsime tavo gimtadienį, o tu vairuosi“.
Slidinėjimo patirtis

Slidinėjusi kalnuose esu tris kartus. Pirmą kartą Šveicarijoje, paskui – Andoros kalnuose, o trečią kartą buvome Austrijoje. Tėvų draugai, su kuriais važiuojame slidinėti, yra dideli žiemos sporto mėgėjai ir nori išbandyti naujas vietas, naujus kalnus – todėl mes ir neprieštaraujame. Jau po kelių dienų tos pačios trasos atsibosta, todėl skirtingos vietos, šalys yra pats geriausias dalykas. Gyvenant kalnų miestelyje, trasų aplinkui yra daugybė, todėl dažniausiai susirandame tokią gyvenamąją vietą, iš kurios būtų galima patogiai pasiekti kuo daugiau trasų.
Kiekviena kelionė yra vis kitokia. Pirmą kartą keliaujant į kalnus, Šveicarijoje, pirmieji įspūdžiai buvo susiję su baimėmis ir pirmaisiais atsistojimais ant slidžių. Andoroje man labiausiai patiko trasos, jų vingiai ir sniegas. O Austrijoje man labiausiai patiko tai, kad nebebuvau laikoma pradedančiąja (neskaitant to, kad ant slidžių jaučiausi blogiau nei praeitus kartus) ir galėjau čiuožinėti pati viena kitų neprižiūrima. Anksčiau mane arba palikdavo vadinamajame „darželyje“, arba visuomet kas nors čiuoždavo kartu, kad, jei nukrisčiau ar kas atsitiktų, nebijočiau ir man padėtų. Dėl to jaučiau diskomfortą: visi draugai čiuožia labai gerai, o aš – pradedančioji.


Kiek laiko būti kalnuose?

Pirmose dviejose kelionėse gryno slidinėjimo buvo trys dienos, o šiais metais – šešios. Iš patirties sakau, kad kuo daugiau laiko praleidi ant slidžių, kuo daugiau čiuoži, tuo geriau tą darai. Visgi man pasirodė, kad pradedančiajam šešios dienos slidinėjimo yra per daug, trys – per mažai. Siūlyčiau rinktis viduriuką.


Kaip atrodo diena kalnuose?

Mūsų kompanijoje buvo žmonių, kurie labai mėgsta slidinėti, todėl jie norėdavo kuo daugiau laiko praleisti kalnuose. Mes atsikeldavome apie 7 h, papusryčiaudavome, susiruošdavome ir važiuodavome į trasą. Paprastai trasas atidaro nuo 8 h, taigi, mes tokiu laiku jau būdavome ten. Visgi pirmas rytinis sniegas yra ne man, kadangi per naktį jis būna sutvarkytas specialiomis mašinomis ir pasidengęs ledu nuo šaltuko. Pirmaisiais nučiuožimais visuomet jaučiuosi nestabiliai, bet kadangi nusileisti nuo kalno reikia –nieko daugiau ir nebelieka kaip tik tą daryti.
Slidinėjame paprastai iki 12 h, tuomet apie valandą pietaujame. Kadangi slidinėjome vis kitoje šalyje, tai stengiamės paragauti tradicinio kalnų maisto. Papietavę vėl slidinėjame iki 16 h., nes kalnuose saulė greičiau nusileidžia ir trasos uždaroms apie 18 h. Be to, į dienos pabaigą trasoje atsiranda gauburių, sniegas pratirpsta ir čiuoždamas jauti mažus kalniukus, todėl slidinėjimas tampa labiau ne poilsiu, o darbu ir nebelieka didelio malonumo.


Kur gyventi ir keliauti?

Apgyvendinimas visai priklauso nuo žmonių. Šiais metais buvome išsinuomoję Nidos stiliaus namuką. Taip pat teko išbandyti slidinėjimo kurorto viešbučius. Jei keliaujate didele grupe, patartina išsinuomoti automobilį. Tai leidžia būti nepriklausomiems nuo miestelio autobuso grafiko, kitų keliautojų ir pan.


Kokio inventoriaus reikia?

Inventorius priklauso nuo pasiryžimo toliau slidinėti. Aš turiu tik savo slidinėjimo aprangą ir akinius, todėl kiekvieną kartą reikia nuomotis šalmą, batus, slides, slidžių lazdas. Tuo tarpu mano tėtis papildomai ir slides vežasi. Pradedančiajam inventorių siūlyčiau nuomotis. Ypač patį pirmą kartą, kai dar nežinai, ar slidinėjimas patiks, ar norėsis tęsti. Važiuojant slidinėti trečiuosius metus, labiau patyrę slidinėjimo mėgėjai man patarė įsigyti savo slides ir batus. Tam, kad kiekvieną kartą nereikėtų iš naujo prie jų priprasti. Be to, nuomoje esančios slidės būna apdaužytos, nubrūžintos, o batai – kartais ir su kvapeliu (nors ir valomi bei prižiūrimi).
Šalmą slidinėjimo metu būtina turėti, nes niekada nežinai, kada nusileisi ar nugriūsi kaip nors ne taip. Porą kartų jis mane tikrai išgelbėjo. Šiais metais pirmoji diena buvo linksma. Kai tik atsistojau ant slidžių, nuo kalno (maždaug 2 km atstumą) leidausi pusę dienos, kai tą padaryti galima per pusvalandį, nukritau gal 60 kartų. Kai nebejauti slidžių (kas slidinėjime yra svarbiausia, kaip vairavime turėti vairą), tada pasimeti, griūni... Kai krenti – skauda, teko net matyti, kaip žmonės išvežami su specialiomis rogėmis. Nuo pat pradžių reikia išmokti grakščiai kristi – nieko nesusilaužius ir neskausmingai.


Apie išlaidas

Slidinėjimas yra vienas iš brangesnių malonumų, o išlaidos priklauso nuo šalies, į kurią važiuoji. Į biudžetą reikia įtraukti kelionės, nakvynės, automobilio nuomos, maisto išlaidas. Turbūt daugiausiai kainuoja vadinamieji „Skypass‘ai“, kurie leidžia naudotis keltuvais ir pakilti į reikiamą tašką kalne. Dienai vienas toks „Skypass‘as“ gali kainuoti ir apie 20 eurų.


Apie baimes

Kalnuose slidinėjimo trasos yra žymimos spalvomis. Dažniausiai žalios – tai vaikiškos trasos, kuriose slidinėja vaikai iki 5 metų su tėvais. Mėlyna spalva dažniausiai žymimos nestačios, ilgos, plačios trasos, labai tinkančios pradedantiesiems ar pažengusiems, kurie dar nenori patirti adrenalino. Raudonos trasos yra statesnės, eina labiau skersai kalno. Juodomis trasomis slidinėja žmonės, mėgstantys ekstremalius pojūčius. Šiais metais įsitikinau, kad geriau leisiuosi raudona trasa, kuri yra statesnė, negu mėlyna, kuri eina palei skardžio kraštą. Nes čiuoždama mėlyna juosta negaliu pagauti malonumo, kai prieš mane ir už manęs lekia dar bent kokie 15 vaikų ir suaugusiųjų, o aš nesijaučiu saugi ties kalno šonu. Todėl arba turiu spaustis prie kalno, arba rizikuoti nulėkti nuo skardžio. Atitvarų beveik niekur nėra, todėl šioje Austrijos kelionėje labai baiminausi nukristi.
Kai čiuoži taip pat labai svarbu išlaikyti greiti, nes tuomet gali greičiau sustoti, pasukti. Aš to dar nesu įvaldžiusi ir greitis mane gąsdina, kuomet nežinai ar sugebėsi sustoti „nenuskinant“ kokio žmogaus.


Jei nori slidinėti, bet nesi to daręs

Jei nesi slidinėjęs ir neturi pažįstamų, kurie būtų tą darę, tuomet siūlyčiau pirmiausia pamėginti ant slidžių atsistoti kur nors Lietuvoje. Tai yra du skirtingi potyriai, tačiau tokia praktika prideda pasitikėjimo savimi, o smagūs pojūčiai gali sugundyti ir draugus.
Siūlyčiau važiuoti su draugų kompanija, nes taip visada įdomiau ir visam gyvenimui liks prisiminimai. Be to, siūlyčiau slidinėjant turėti bent vieną tokio pačio lygio žmogų su savimi, nes bus ne taip liūdna čiuožti ir bus azartas už aną žmogų greičiau, geriau išmokti čiuožti. Jeigu visi labai gerai čiuožia, o esi vienas naujokas – tuomet nėra taip labai smagu.
Man žmonės yra sakę, kad slidinėjant tu tiesiog stovi ant slidžių ar snieglentės ir poilsiauji. Aš pati dar nesu to patyrusi:), kol kas tai yra fizinis darbas.


Siekiai

Per paskutinę kelionę griuvau daugybę kartų ir galbūt kitas žmogus sakytų, kad užteks, daugiau nebesistosiu ir nebečiuošiu, tačiau aš noriu išmokti gerai čiuožti. Man slidinėjimas limpa ir noriu ištobulėti. Kol kas esu panašiame lygyje, kaip ir prieš trejus metus, tačiau tokiu lygiu leidžiu sau čiuožti dar kokius dvejus metus, o paskui jau noriu tapti ase. Todėl slidinėjimas yra skirtas tiems, kas nebijo griūti ir sugeba atsikelti ir toliau džiaugtis kelione.

Jeigu planuojate slidinėjimo kelionę, susipažinkite su vartojimo paskolos galimybėmis.

 

Gauk pasiūlymą
bank chat coins customers danger-sign experts goals invoice online-payment recommendations transfer-money video-button