Naudinga žinoti 2014 10 15

Po Lietuvą – kalnų dviračių trasomis

tobias bjerknes pu40LpUjv5I unsplash

„General Financing“ ne tik atsakingai skolina, bet ir atsakingai gyvena. Didelė dalis mūsų darbuotojų aktyviai sportuoja, propaguoja sveiką gyvenimo būdą ir tikrai neketina užsisėdėti vietoje. Pakalbinome kolegą Žygintą, kuris yra dviračių sporto entuziastas ir jau keletą metų aktyviai dalyvauja kalnų dviračių – MTB – mėgėjų varžybose.

Žygintai, papasakok, kaip atradai MTB ir nuo ko viskas prasidėjo?
Dviračiu nemažai važinėjau prieš gerus 10 metų, po to šis pomėgis buvo kiek apmirę, o kai gimė vaikas, aš nusprendžiau prisimontuoti kėdutę ir su juo pavažinėti mieste. Vienas bičiulis, kuris turėjo draugų, rimtai važinėjančių dviračiais, pamatė, kad ir aš nemažai laisvalaikio praleidžiu važiuodamas ir pasiūlė sudalyvauti mėgėjų varžybose. Tuo metu turėjau paprastutį kalnų dviratį, jei jį taip galima pavadinti, bet man jį pavogė, o tada nusipirkau geresnį. Nuo tada ir pradėjau rimčiau važinėti.

Kokie tavo asmeniai tikslai?
Bet kokiame sporte ar hobyje svarbu pamatyti rezultatą. Jei matai, kad jis gerėja, tuomet supranti, kad tavo forma gerėja, keli sau didesnius tikslus. Tarkim, jei sportuoji tam, kad mestum svorį, o jis nekrenta, ilgainiui pasidaro nebeįdomu. Jei matai, kad svoris krenta, tuomet jauti asmeninį pasitenkinimą. O jeigu matai, kad įdėjus daugiau pastangų, svoris krenta greičiau, keli dar kitokius rezultatus. Matyti rezultatą yra šaunu. Tas pats ir su važiavimu dviračiu. Gali palyginti tą pačią praėjusiais ir šiais metais. Jei matai, kad rezultatas geresnis, kitais metais norisi dar kartą ją nuvažiuoti, galbūt pavyks pasiekti dar geresnį rezultatą. Jei viską sudėjus jauti malonumą – tuomet puiku.

Kaip vertini šių metų sezoną?
Jis išėjo toks labai įvairiapusis. Pirmame etape pavyko pasiekti tokį rezultatą, kurio nesitikėjau. Per visus metus, kiek dalyvauju MTB Maratonų taurėje, pirmą kartą „įlipau“ į mėgėjų šimtuką. Šis mano rezultatas geriausias iki šiol. Turint minty, kad šiais metais ypač daug dalyvių, skaičiuojant per visas grupes, beveik tūkstantis, toks rezultatas labai įkvepiantis. Tačiau antrame etape važiavau po atostogų, kelias savaites nesitreniravęs ir aptingęs kūnas apie save „pranešė“: visas traukomas mėšlungio šiaip ne taip finišavau. Tada labai krito mano reitingas ir kitus du etapus teko vėl kopti link savo pajėgumo varžovų. Bet tai nevyksta iš karto, reikia aplenkti lėtesnius varžovus, kas užtrunka. Paskutiniame etape (kuris vyko rugsėjo pabaigoje – red. pastaba) jau startavau su savo pajėgumo varžovais. Kovojant su jais, žymiai didesnis azartas, pavyko patekti į 80-uką ir, manau, kad šių metų sezono rezultatas daugiau ar mažiau atspindi mano pajėgumą. Kitais metais norisi pasiekti dar daugiau.
Jei šių metų rezultatai būtų likę tokie patys kaip pernai, manau, dar tikrai dalyvaučiau. Bet jei būtų prastesni, tuomet pagalvočiau, ar verta. Galbūt užtektų dviračiu atvažiuoti į darbą ir pasivažinėti savaitgaliais. Varžybos yra ir tam tikra rizika: lūžta technika, būna traumų ir pavojų. Tą pačią maratono trasą galima nuvažiuoti laisvalaikiu su žymiai mažesne rizika, nemokant startinio mokesčio ir pan. Kita vertus, niekada, net ir labai besistengdamas, net jei ir niekas netrukdytų, trasos neįveiksi tokiu greičiu kaip per varžybas. Jos turi ir savo masiškumo malonumą: matai aplink žmones, kurie yra užsidegę tuo pačiu, kaip ir tu. O tai – papildomas adrenalinas.

Ar per varžybas naudoji kokias nors taktikas?
Šiais metais pagaliau pavyko pamatyti, kokias taktikas naudoja kiti ir pačiam jas išbandyti. Lyginant su kitais metais, anksčiau važiuodavau tiek, kiek leidžia jėgos. Svarbiausia buvo nuvažiuoti. Šių metų skirtumas toks, kad pavyko pajusti dviračių sporto malonumą per kitą – taktikos – prizmę.

Kokia tavo mėgstamiausia trasa?
Negalėčiau pasakyti. Etapai vyksta skirtingu metų laiku: pavasarį, rudenį, vasarą. Priklausomai nuo oro sąlygų trasa gali skirtis kaip diena ir naktis. Įtaką daro ir fiziniai aspektai. Pavyzdžiui, paskutinį etapą važiavau šiek tiek sergantis, gal miego trūkumas buvo, bet, nepaisant to, rezultatas buvo labai geras ir pabaigus trasą buvo malonu, gerai jaučiausi. Kitais kartais gali gerai jaustis, bet koją pakiša prastas oras ir rezultatas nebus toks geras. Galėtum sakyti, kad trasa nekokia, bet turbūt savijauta buvo prasta. Vienodai nuvažiuoti tą pačią trasą skirtingu metu niekada neteko. Skirtingu oru ir metų laiku trasos būna skirtingos. Bet čia ir yra dalis malonumo.
Gal daugiausiai iššūkių kelia Ignalinos trasa. Ji tradiciškai pati ilgiausia. Dviračių sporte matuojamas bendras pakilimo kiekis. Ignalinoje per visą trasą vertikalus pakilimas yra apie 700 metrų. Trasa yra ilga, pakilimų suma apčiuopiama ir, įveikus trasą, jauti pasitenkinimą, kad ją apskritai įveikei. Tuo ji ir domi. Tuo tarpu paskutinio etapo Anykščiuose trasa yra plokščiausia. Pakilimas sudaro tik apie 150 metrų. Trasa neilga, plokščia, greičio vidurkis čia stipriai didesnis, todėl trasą važiuoki kitaip. Jei Ignalinoje reikia ištvermės „lipti“ ir nusileisti kalnais, tai Anykščiuose važiuodamas greitai, gali patekti į techniškai sudėtingą dalį, kur greitis dar nedingęs, bet turi išsilaikyti, nepargriūti.

Kokių ekstremalių momentų pasitaiko?
Pasitaiko momentų, kai griūni skaudžiai ir džiaugiesi, kad tik skauda, bet niekas nelūžo. Pastarasis momentas, kuris mane sukrėtė, buvo tada, kai kritau taip, jog lūžo gana tvirta dviračio detalė – priekinė šakė. Ji yra antra pagal brangumą dviračio detalė, sudaranti praktiškai trečdalį dviračio kainos. Šokas buvo ne dėl to, kad nugriuvau, o dėl to, kad šiuo metu negaliu sau leisti šios detalės pakeisti. Tai reiškia, kad nebegaliu važiuoti dviračiu, kas ir yra didžiausias šokas. Toks pat sukrėtimas būtų, jei gaučiau traumą, dėl kurios apskritai negalėčiau minti.
Dažniausiai griūni tokioje vietoje, kur nesi važiavęs ir nežinai trasos. Nors kai lūžo šakė, tai nutiko tokioje vietoje, kuria važiau tris ar ketverius metus, tik šį kartą myniau kitokiomis oro sąlygomis. Ta vieta apaugusi žole, nesimatė akmens, nors visus juos mintinai žinau. Net ir taip nutinka. O ką kalbėti apie tas vietas, kuriuose važiuoji pirmą kartą, pavojų ten yra daug. Tas pats ir važiuojant gatve: kai mini įprastai keliais, žinai, kurios vietos pavojingos. O kai naujais – neaišku, kokios tipinės bėdos dviratininkams, todėl pavojus auga keletą kartų. Visada turi turėti viską minty.

***

Apie treniruotes
Mano didžiausia treniruotė – kiekvieno ryto važiavimas į darbą ir iš jo. Mano šeimoje yra du vaikai ir su žmona esame sutarę, kad ryte galiu atsikelti anksčiau ir, jei yra daugiau laiko, važiuoju didelį ratą į darbą, jei mažiau – važiuoju tiesiai. Dviratis iš šeimos atima laiką, visai nesvarbu, ar aš vakare su bičiuliais išeinu į barą, ar kur nors vakare išminu.
Jei į darbą važiuoju tiesiai, numinu 8 km ir užtrunku iki 20 min. Čia labiau apšilimas, o ne treniruotė. Idealu, jei gali pasivažinėti valandą. Jei iš namų išeinu 7 h ryto, galiu apvažiuoti aplink, maždaug 25 km. Pagal tai, kiek turiu laiko ir kokia nuotaika, renkuosi plokščią arba kalvotą trasą, per miškus, per centrą arba plentu. Įvairaus sudėtingumo trasų yra aibė.

Incidentai kelyje
Taip, per savaitę kyla bent du ar trys incidentai. Išvažiuodamas į miestą turiu tai minty ir žvalgausi į visas keturias puses. Reikia suprasti, kad tavęs gali nepamatyti, reikia pačiam išmanyti kelių eismo taisykles ir suvokti, kad ne visi jas išmano. Esi nematomas – tą turėdamas minty važiuoju. Nesvarbu, ar kelias šalutinis ar ne, jei matai, kad tavo judėjimo kryptimi artėja pėsčiasis ar mašina, turi įsivaizduoti, kad jis tavęs nemato ir apvažiuoti, prilėtinti ar praleisti. Visokie užkirtimai ir išlindai įvyksta du tris kartus per savaitę.

Gyvenimo būdo pasikeitimai
Nedėdamas didelių pastangų, vien tik važinėdamas į darbą ir iš jo, per pusę metų numečiau 10 kg. O anksčiau mano svoris nei krito, nei didėjo beveik dešimtmetį. Pradėjęs važinėti dar daugiau, atsikračiau iš viso 18 kg. Tai pakankamai motyvuoja. Supranti, kad vien tik nuolat judant, nekeičiant mitybos, gali sumažinti svorį, kuris buvo įprastas dešimt metų. Labai pasistengus, galima numesti ir daugiau, bet aš tokio tikslo neturiu:)

Apie varžybas ir trasas
Visi lenktynių dalyviai startuoja vienu metu. Pajėgesni startuoja priekyje, mažiau pajėgus – per vidurį, o pirmą kartą dalyvaujantys – gale. Ilgainiui, kai sudalyvauji keliose varžybose, gauni reitingą ir startuoji su panašaus pajėgumo žmonėmis. Jei imi važiuoti greičiau, tai važiuoji su greitesniais. Čia ir pats važiavimas visai kitoks. Skirtingoje pozicijoje važiuojant – skirtingas malonumas, bet iš principo važiuoji pagal savo pajėgumą, sąlygos labai sąžiningos.
Anksčiau MTB maratonų taurės etapuose mėgėjai važiuodavo vieną ratą, o vadinamasis elitas – du. Trasų ilgiai varijuodavo nuo 26 km iki 34 km. Ilgiau pavažinėjus, vieno rato pasidaro mažoka, bet iš karto peršokti ant dviejų – sudėtinga. Šiais metais taisyklės buvo pakeistos ir trasos buvo sutrumpintos. Dabar vieną ratą važiuoja tie, kurie nori išbandyti savo jėgas, du ratus – mėgėjai. Trasų ilgiai išaugo nuo 40 km iki 50 km ir daugiau.

Trumpai:
Druskininkai – 46 km, pakilimai – 250 m, vieta – 71.
Vilnius – 42 km, pakilimai – 280 m. vieta – 225.
Molėtai – 41 km, pakilimai – 250 m, vieta – 140.
Ignalina – 52 km, pakilimai – 720 m, vieta – 104.
Anykščiai – 44 km, pakilimai – 220 m, vieta – 77.
Iš viso: 225 km MTB trasų, 1700 m vertikalių pakilimų, 75-a vieta mėgėjų įskaitoje.

Jei svarstote dviračio įsigijimą, susipažinkite su pirkimo išsimokėtinai galimybe.

Gauk pasiūlymą
bank chat coins customers danger-sign experts goals invoice online-payment recommendations transfer-money video-button