Naudinga žinoti 2017 07 17

Dviračiais su keliais vaikais – be didelio vargo. Kaip? Atsako tėvai

Dviraciai

Planuojate išvyką dviračiais drauge su vaikais? Išsiruošti net ir į trumpą kelionę gali būti tikras iššūkis, ypač tuo atveju, kai vaikų ne vienas, o keli. Kaip kontroliuoti situaciją, kas turėtų vežti daiktus ir kokie sunkumai kyla – į visus šiuos klausimus atsako trijų vaikų (10 m., 7 m. ir 3 m.) mama Asta bei dviejų vaikų (6 m. ir 8 m.) tėtis Julius.

Kas sunkiausia važiuojant su keliais vaikais?

Mama Asta: Važiuoti su visais vaikais stengiamės tuomet, kai keliaujame kartu su vyru. Tada galime pasiskirstyti, kas veš mažąją dukrytę, o kas pasirūpins kitų vaikų daiktais. Jei vaikai nori pasivažinėti, o kartu vykti gali tik vienas iš mūsų, tuomet sudėtingiausia viską pasiimti su savimi – ant savo dviračio reikia pasisodinti ir mažąją, ir sutalpinti visų daiktus.

Tėtis Julius: Vienas vaikas kėdutėje, o didesnis važiuoja pats. Reikia prižiūrėti tą, kuris vienas važiuoja, kad nieko blogo nenutiktų. Vaikai ir šiaip būna išsiblaškę, užsižiūri kažkur į šonus, o ne į kelią. O vaikas kėdutėje dažniausiai tiesiog dairosi, jam patinka važiuoti, nekelia didelių rūpesčių.

Jeigu važiuojama su skirtingo amžiaus vaikais, kaip kontroliuoti situaciją?

Mama Asta: Dar mokydami vaikus važiuoti dviračiais, nustatėme tam tikras taisykles, kurių privalu laikytis, todėl vyresniesiems drauge važiuoti dažniausiai nebūna problemų. Jiems norisi lenktyniauti ir neatsilikti vienas nuo kito, bet tai netrukdo keliauti. Jie abu žino, kad nėra smagu susižeisti, todėl saugo vienas kitą, o prieš važiuodami užsideda apsaugas, šalmus. Sunkiau, kai kartu vežamės ir mažąją dukrytę, tuomet reikia labiau stebėti ne tiek vyresniuosius, kiek ją. Jeigu jai pabosta sėdėti kėdutėje, tuomet namo tenka grįžti visiems. Bandome rasti kompromisą ir dažnai su vaikais keliaujame į parką ar stadioną, kur su mažąja dukryte galime būti be dviračio, kol vyresnieji važinėja. Kol kas vengiame dviračių takų, nes vasarą ten būna tikras eismas, o tokiam šeimos būriui lengva ir pasimesti, sunku sužiūrėti ne tik savus, bet ir kitus eismo dalyvius. Džiaugiamės, kai vaikai patys inicijuoja važiavimą drauge, tada, priklausomai nuo galimybių, stengiamės išnaudoti tokias progas ir važiuoti visa šeima.

Tėtis Julius: Manau, kad labai priklauso nuo vaikų, mums kol kas bėdų nebuvo. Mes visada pasiimame vandens, sužiūrime rūbus kėdutėje važiuojančiam vaikui, nes sėdint dažniausiai būna vėsiau. Greit mažesnioji pradės važiuoti pati, tai turbūt bus sunkiau su dviem, bet kol kas dar nebuvo sudėtingų situacijų. Jei važiuojame visa šeima, dažniausiai pasiskirstom, kad vienas suaugęs būtų priekyje, o kitas gale. O jei važiuoju vienas su vaiku, tai vaikas važiuoja priekyje, o aš gale, tada matau, kaip jam sekasi.  Svarbu žiūrėti, kad kirsdami gatves vaikai būtinai nuliptų nuo dviračių.

Dar gali nutikti taip, kad vaikams atsibos važiuoti, tačiau mums dar taip nebuvo. Bet kokiu atveju, galima sustoti, nulipti ir pavaikščioti.

Kokios situacijos sudėtingiausios:  kirsti gatvę, važiuoti viena linija ar kt.?

Mama Asta: Man sudėtingiausia būna važiuoti ten, kur daug žmonių. Tuomet reikia ir pačiai neskubėti, ir spėti sužiūrėti vyresniuosius. Būna, kad reikia ir varytis dviračius, jei bandome iki kažkur nuvažiuoti, kai žmonių nemažai. Svarbu, kad tokia atkarpa nebūtų ilga, nes vaikai tada pavargs dar bevarydami dviračius, o juk norisi ir pasivažinėti. Visa kita atrodo įveikiama (šypsosi).

Tėtis Julius: Renkamės tokius maršrutus, kuriuose nereikėtų važiuoti šaligatviais ar gatvėmis, kad nereikėtų su vaikais važiuoti keliais. Kirsdami gatvę nulipame ir persivedame dviračius. Jei vaikas labai aktyvus ir mėgsta greitai važiuoti, reikia prižiūrėti, kad jis neįsijaustų, neatsipalaiduotų per daug, nes greitai važiuoti ne visada saugu.

Kaip išsiruošti į ilgą kelionę? Kokie jūsų ritualai?

Mama Asta: Į ilgą kelionę, tokią, kurią laikau ilga, manau, jog dar nebuvome išsiruošę. Bet net ir trumpai kelionei pasiimame visko, nes „o jei prireiks“ (šypsosi). Būtina turėti vandens, užkandžių ar vaisių, rūbų mažajai pasikeisti, jei prireiktų. Aš dar esu įpratusi pasiimti ir nedidelę vaistinėlę, nes niekada nežinai, kas gali nutikti, juk grįžimas iki namų gali užtrukti. Pagalvoju apie tai, ko dažniausiai reikia vaikams ir tokius daiktus susikraunu į kuprinę, juk norisi, kad vaikai pasivažinėtų tiek, kiek jų širdys geidžia ir netektų grįžti namo dėl to, jog kažką palikome.

Ką daryti, kad tėtis ar mama netaptų „nešuliniu mulu“ ir netemptų visko ant savo dviračio? Kaip pasiskirstote užduotis?

Mama Asta: Man tai sunkiai sekasi (šypsosi). Aš jaučiuosi saugesnė, kai „dėl viso pikto“ pasiimu įvairių daiktų, kurių vaikams gali prireikti. Jei kartu važiuoja ir vyras, tuomet pasiskirstome, kad jis veža dukrytę, o aš su savimi vežuosi daiktus, dažniausiai juos deduosi į kuprinę. Jei važiuoju viena kartu su trimis vaikučiais, sunku išvengti didelio daiktų kiekio. Atrodo, o kas bus jei apsipils, kažkam pasidarys šalta, norės valgyti, susižeis.

Tėtis Julius: Dažniausiai daiktus vežu aš pats, susidedu viską į kuprinę, tačiau nutinka, kad kartais ir žmona juos paima.

Kaip transportuojate dviračius?

Mama Asta: Kol kas dviračių dar neteko transportuoti. Kaime pas senelius, dar yra likęs išaugtas vyresnėlio dviratis, tad vaikai važinėja juo ir dalinasi. Mažoji dukrytė turi triratuką.  Jį, būna, vežamės su savimi. Kadangi triratukas nedidelis, tai sunkumų jį transportuodami nepatiriam.

Tėtis Julius: Mes turime laikiklius ant automobilio stogo, taip ir transportuojame – užsikeliame ir vežame, kai reikia. Jei reikia dviračius kažkur panešti ar perkelti, tai, žinoma, tėčiui tenka ši užduotis. Sūnus kartais ir pats savąjį persivaro, bet šiaip dažniausiai tai darau aš (šypsosi).

Gauk pasiūlymą
bank chat coins customers danger-sign experts goals invoice online-payment recommendations transfer-money video-button