Naudinga žinoti 2019 01 13

Dakaras naujokų akimis. I dalis

Dakaronaujokai

Šių metų Dakaras yra išskirtinis keletu dalyku. Jame startavo ypatingas kiekis moterų. Stipriai padidėjo dalyvių skaičius bagių kategorijoje. O prie viso to jis turi ir daugiausiai dalyvių naujokų. Viso net 135 žmones 97 transporto priemonėse.

Naujokų šiais metais turi ir „General Financing team Pitlane“ komanda. Praėjus pusei Dakaro, paklausiau jų, ar vienas sunkiausių pasaulyje maratonų pasirodė toks, kokį jie įsivaizdavo prieš iškeliaudami į Pietų Ameriką.

„General Financing team Pitlane“ komandoje Dakarą pirmą kartą patiria keturi nariai: media komandos vadovas Rolandas Jurask, fotografas Rytis Šeškaitis, technikas Mindaugas Muka ir už komandos infrastruktūrą atsakingas Edvardas Mikolajūnas. Šį kartą Ryčio ir Rolando įspūdžiai apie Dakaro ralį.

Fotografas Rytis Šeškaitis

Ar prieš išvykdamas turėjau įsivaizdavimą apie Dakarą? Maniau, kad taip. Buvau peržiūrėjęs visą Dakaro vizualinę medžiagą iš ankstesnių metų: nuotraukas, video reportažus. Su Benediktu Vanagu pradėjau dirbti praėjusių metų gegužę, „General Financing team Pitlane“ fotografavau ralių Lietuvoje metu. Tad galvojau, kad Dakare bus kažkas panašaus.

Tik atsidūręs Dakare supratau, jog pirmą kartą čia būdamas, negali tikėtis iš karto pridaryti daugybės „auksinių“ kadrų. Šios lenktynės, vietos, kuriose jos vyksta, automobilių judėjimas yra specifiniai, tad norint padaryti gerą nuotrauką turi tą specifiką išmanyti.

Čia aš kiekvieną dieną suprantu ir išmokstu kažką naujo. Pavyzdžiui, išmokau, kad automobilių stabdymo zonoje gaunasi gražūs kadrai – dulkės lieka už automobilio, išraiškingai išlenda automobilio priekis. Ir tokių niuansų pilna. Jų, būdamas Lietuvoje ir žiūrėdamas medžiagą iš Dakaro, nesuprasi, išmokti galima tik savo kailiu tai patyrus.

Dabar žinau, kad fotografijoje tikrai dar ne viską moku. Iki šiol aš dažniausia fotografavau portretus, tad Dakaro akimirkų fiksavimas man yra naujas iššūkis. Ir šis iššūkis – dvejopas. Viena yra rasti tinkamą lokaciją, kurioje galima būtų gerą kadrą pagauti. Antra, esant ne kokioje lokacijoje (nes ne visada pavyksta gerą rasti arba aplinkybės taip susiklosto, kad turi būti galbūt ne ten, kur norėtum) padaryti tai, ką gali geriausio.

O Dakare dar nutinka ir taip, kad galvoji, jog esi geroje vietoje tinkamu laiku ir tikiesi įspūdingo pravažiavimo, o tas pravažiavimas toks puikus ir neištinka arba papuoli į tokias dideles dulkes, kad nelabai ką ir begali padaryti.

Ir prie viso to, konkrečioje vietoje tu turi tik vieną šansą kadrą pagauti. Jei nespėjai, automobilio nebesugrąžinsi.

Pats sau esu pasakęs, kad jeigu iš šių lenktynių parsivešiu penkis gerus, įrėminimo vertus kadrus, būsiu laimingas. Džiaugiuosi, kad mūsų media komanda yra fantastiška, pasiryžusi ne vieną kilometrą nueiti ne konforto sąlygomis dėl geresnės nuotraukos ir vaizdo.

Kalbant apie sunkumus, įdomu tai, jog Lietuvoje buvau prisiskaitęs ir aplink visi gąsdino, kad Dakaro bivakuose didelis triukšmas, dėl to bus labai sunku miegoti. Kai įėjau į pirmąjį bivaką, supratau, kad muzikinių festivalių, kuriuose dažnai fotografuoju, stovyklose triukšmas yra daug didesnis. Ten, nuolat „kalant“ garsiai muzikai, nuo kurios net čiužiniai ant žemės šokinėja, tikrai yra sudėtinga miegoti.

Palyginus su tuo bivakai – vieni niekai. Automobilių burzgimas, generatorių keliamas triukšmas susilieja į vieną gaudesį, kuris netrukdo. Na, nebent sunkvežimiai kartais garsiau patrimituoja.

Kitas labai nustebinęs reiškinys yra dulkės. Sudalyvavęs raliuose Lietuvoje, galvojau, kad jau esu pabuvęs jose ir žinau, ką tai reiškia. Atvykęs į Dakarą supratau, kad buvau naivus.

Gerai, jog prieš kelionę nusipirkau specialius akinius. Išeini į smėlynus užsidėjęs akinius, apsigobęs skara, tada gali bent jau tiesiai prieš save žiūrėti. Bėda ta, kad dažnai net ir toks pasiruošimas nepadeda – Dakaro dalyvių sukeltų dulkių būna tiek daug, jog nieko nematai, nepastebi net kas iš ekipažų atvažiuoja.

O patį didžiausią įspūdį Dakare iki šiol man yra palikę du dalykai. Pirma, dykumos. Jų dydis, ten spengianti tyla, smėlis ir dulkės, važiavimas per kopas automobiliu, užklimpimas fesh-fesh‘e. Smėlynuose kartais pasijuntu kaip kitoje planetoje.

Antras dalykas – tai sunkvežimių keliamas triukšmas. Kai pirmą kartą išgirdau komandos užvestos lenktyninės „Toyotos“ garsą, pagalvojau, čia tai bent. Tačiau šį įspūdį nustelbė Dakare išgirsti sunkvežimiai. Vat ten tai garsas.

Aš Dakaru domiuosi jau seniai, tad įsivaizdavimą apie tai, kas ir kaip ten vyksta turėjau tikrai gerą. Tikriausiai geresnį nei daugelis kitų. Daug Dakare vykstančių dalykų buvo tikrai gerai iškomunikuota – nufilmuota, nufotografuota.

Ir ta dalis, kurią įsivaizdavau, daugmaž ir atitiko. Ko nelabai galėjau įsivaizduoti, tai šio renginio organizavimo niuansų, taip pat pačios „General Financing team Pitlane“ vidinės virtuvės, kas ir kaip daroma, kad būtų pasiektas norimas rezultatas.

Prieš keliaudamas į Dakarą, bijojau vieno dalyko – nepritapti prie komandos. Vis galvojau, kaip ten bus, kaip mes, tokie skirtingi ir beveik nepažįstami žmonės, sutarsime.

Esu nemažai keliavęs su grupėmis skirtingų žmonių ir kaskart tekdavo patirti didesnių ar mažesnių nesutarimų ar konfliktų, įtampos. Šiuo atveju gavosi daug geriau, nei tikėjausi. Ir labai džiaugiuosi, jog bent kol kas puikiai sekasi drauge dirbti.

Mūsų media komandą sudaro labai profesionalūs žmonės. Nors ir pavargę buvome, ir ne viskas gaudavosi, kaip norėjome, sugebame išlikti draugiškais ir be nesutarimų siekti maksimaliai geriausio rezultato. Mane žavi tai, jog visiškai visi komandos nariai nori ir stengiasi savo darbą atlikti maksimaliai gerai.

Dakare atradau įdomų dalyką ir asmeniškai apie save. Kasdieniame gyvenime esu pripratęs viską daryti taip, kaip sugalvoju, noriu aš pats. Esu susikūręs sau tokią galimybę. Čia, būdamas darniai drauge dirbančios komandos dalimi, turėjau vėl iš naujo išmokti paklausyti ir ką kiti pataria, siūlo ar kartais ir primygtiniau pareikalauja padaryti. Ypač kai patariantieji jau turi patirties darbo Dakare.

Pabuvus Dakare, mane labai nustebino tai, kad tokia didelė, patyrusi organizacija, atsakinga už ne vieną didelį masinį renginį, pridaro šitiek daug klaidų ir netvarkos. Smagi ir man didelį įspūdį palikusi Dakaro pusė yra tai, kad čia gali susipažinti ir paprastai pabendrauti su automobilių sporto žvaigždėmis.

Skrydžio į Pietų Ameriką metu man nusišypsojo laimė sėdėti šalia vieno iš „Kamaz“ ekipažų nario ir susipažinę mes susibičiuliavome. Netgi gavau kvietimą užsukti į šios komandos bazę Kazanėje. Kai lankysiuosi Rusijoje, būtinai pasinaudosiu kvietimu.

Ir dar labai džiaugiuosi, kad buvimas su komanda Dakare, suteikė galimybę pažinti man naują šalį Peru. Tiek, kiek teko pamatyti kalnų, kopų, dykumų keliaujant iš bivako į bivaką, būnant greičio ruožuose, viskas labai patiko.

Gauk pasiūlymą
bank chat coins customers danger-sign experts goals invoice online-payment recommendations transfer-money video-button